- liurlinti
- liùrlinti (-yti), -ina, -ino, liur̃linti Aln, Rm 1. intr. prastai griežti, klerkinti: Ant ožragio liùrlin piemuo J. Ans liùrlina ant lamzdelės (vamzdija) J. Tu liùrlink ant liežuvio liur liur, liur J. Liurlina, pasiėmęs armoniją, nė klausyties negal Vvr. Išsisuko iš alksnio birbynę ir liùrlina ganydamas bandą Užv. Nemoka dar grajyti i liùrlina bi kaip Slnt. Užsistatę gramafoną, kad liurlina, kad čirškina Žem. ║ tr. tampyti, pūsti, kad išduotų garsą: Netolimais ėmė armoniką liurlinti Žem. Laiko turėdamas, vamziuką beliùrlini Ll. ^ Liurlina kaip gudas dūdas Vvr. 2. tr. daryti skylę, urbinti, badyti kuo nors: Liùrlino liùrlino, kol išliurlino tokią mažą skylelę Užv. Ką čia beliùrlini tą skylę, ir taip jau didelė! Kv. Vaikas molė[je] su palkike liùrlina skylę Šll. Kai pradėjo su virbalu liurlinti ausį, ir apkurto viena ausià Žgč. 3. refl. graužti, skverbtis (apie vandenį): Liùrlinas jau vanduo par mininko (užtvankos) pamatą ir prasiliurlinęs, prasigraužęs į pakalnę senka J. \ liurlinti; atliurlinti; išliurlinti; paliurlinti; praliurlinti; priliurlinti; suliurlinti; užliurlinti
Dictionary of the Lithuanian Language.